Gyvenimo teatras

Pabudau su mintimi - o kam rašau aš šituos puslapius? Rytais juos rašau sau, o tada išsirenku kokią mintį ir pasidalinu su Jumis.

Kartais pagaunu save galvojant apie rašymo taisykles - viena esminė mintis, akcentai, ritmas... Rašymo "receptai", padedantys sudominti skaitytoją, kuriuos atradinėjo ir sistemino gausybė žmonių. Vis gi pasirenku paleisti receptus ir tiesiog rašyti. Nežinau, ar yra receptas, kaip rašyti savirefleksijas. Matyt, kiekvienas iš mūsų atrandam savąjį.

Pastebiu, jei rašydama galvoju apie jus, kažkur paraštėse paklysta tikrumas. Tam tikru metu išlenda noras parašyti kažką gražesnio, motvuojančio, "protingesnio". Tarsi, būti kažkuo... geresne savęs versija.Būti geresniais, nes, tarsi, tada būsime vertesni daugiau meilės ir priėmimo. Nuvertiname save ir kuriame personažus. Tuos, kuriuos tikime, kad bus priimti, mylimi, suprasti.

"Gyvenimas yra teatras. Ir mes visi vaidinam savo vaidmenis",- kažkada rašė Šekspyras. Rodos, šimtmečiai eina, o mes tam pačiam teatre dažnai vaidinam tas pačias pjeses. Herojai, mamos, deivės, kariai, mokytojai ir mokiniai, gyduoliai, atletai, žiniuoniai, išminčiai, kvaileliai... Pelenės laukia Princo, kvaileliai laimi Princeses, Didvyriai kovoja su vidiniais ir išrorinais demonais, Gelbėtojai gelbėja pasaulį (kai reikia to, ir kai nereikia)... Magai stengiasi įvaldyti savo magiškas galias... Atsiskyrėliai pažinti savo prigimtį...

Ir jei galvojate, kad mes unikalūs, tai taip ir yra. Mes unikalūs, kaip klevo lapai - kiekvienas išmargintas unikaliu raštu, skirtingo dydžio, spalvos, galim būti užaugę ant skirtingų augalų... Kaip klevo lapai gyvename savo unikalų ciklą. Bet tuo pačiu esame bendros sistemos dalis. Lapai, dalyvaujantys besikeičiančių civilizacijų pjesėse.